aš tai irgi nesenai galvojau, už ką gi aš tuos savo pačius pačiausius taip myliu. iš esmės, ačiū dievui, bet nėra buvę gyvenime didžiulių išbandymų, kad patikrint tą draugystę (nors žiūrint ką laikyt išbandymais). gyvenu užsienį jau du metus, bet keletas draugų, kurie likę Lietuvoj tai man yra tiesiog neįkainojami. kodėl? nes žinau, kad jie visada su manimi ir už mane, net kai darau nesąmones gyvenime. Nesijaučia visiškai jokio atotrūkio, nors atrodo kad mūsų buitis visiškai skirtinga ir nelabai kas yra bendro. bet tiesiog yra tas ryšys, kai aš žinau, kad jiems rūpi, o tuo pačiu ir jie rūpi man. nuoširdžiai manau, kad dažniausiai iš draugystės gauni tiek, kiek pats į ją įdedi. aišku, nepradedant kalbėt apie negerus žmonės, kurie tiesiog tavim naudojas.
