Kažkaip… pradžiugino mane šita tema. Aš visada maniau, kad tikrai nesu pats geriausias žmogus, neaukoju, nepadedu jokiems gyvūnams, seneliams, nesiardau darydama daugiau, negu iš manęs prašo, nesavanoriauju…. ir užėjus į šią temą ko gero pirmą kartą gyvenime pagalvojau, o ką aš visgi esu padarius gero? ir…. tikrai esu, labai daug net tokių atvejų, kai ko gero tie žmonės net iki šiol nežino, kad jie nesusižalojo, neprarado turto, turi darbus, yra laimingi ir pan ko gero tik mano dėka, o mano net vardo nežino. dabar suprantu, kodėl mano sužadėtinis man vis aiškina, kad per gerai su žmonėmis elgiuosi
kažkada visa nuvargus, su milžiniška taše atėjau į stotelę, kur buvo pilna žmonių, pilna, gal kokių 15-20. Ir kažkoks bomželis bėgo per gatvę, jį partrenkė mašina irpabėgo. jis liko gulėti beveik vidury gatvės. kažkaip net neapsidairius puoliau į gatvę, atitempiau tą žmogų iki pakraščio, kalbinau, kad neprarastų sąmonės ir staiga apsidairau, kad gal kas gali iškviesti greitąją, o aplinkui nebuvo nei vieno žmogaus. NEI VIENO! visi paprasčiausiai pabėgo.
stovėjau stotelėj, ten neseniai nutiestas šaligatvis ir tas vadinamasis bortelis labai aukštas, t.y. nuo gatvės iki šaligatvio reikia dar gerokai palypėti. stoviu, laukiu autobuso ir matau, kaip įsibėgėjęs tiesiai į mane lekia gal kokių 3-4 metų berniukas su triratuku. ir matau, kaip tuoj tuoj nulėks nuo to aukšto šaligatvio tiesiai į judrią gatvę, o mama kalba telefonu. kadangi stovėjau prie pat krašto, spėjau triratuką sulaikyti, o tuo metu kaip tik prieš nosį dideliu greičiu prašvilpė fūra. triratukas man sutrenkė kelį, kraujas bėgo upeliais taip, kad grįžus namo iš conversų teko jį tiesiog išpilti, o mamos dar buvau aprėkta, kad ko kabibėjuosi prie svetimų vaikų na, bent jau vaikas liko sveikas
Kažkaip, tokie visokie įvykiai manes tiesigo pastys susiranda, nes tokių istorijų šimtai
