Aš draugavau 5metus, be proto mylėjau, neįsivaizdavau, kaip reikės išgyventi be jo, puldavau į paniką, kai pamatydavau su kokia kita, o taip papuldavo, kad aš vis ką nors pamatyvau galvodavau nu už ką?? o jis sėkmingas, turi savo namus gražius, mašina, versla ir buvau įsitikinusi, kad jis toks nuostabus, o aš pilka pelė šalia jo, bet paskui suvokiau, kad iš jo nebuvo jokios pagarbos ir pan, nenoriu išsiplėsti, bet puikiai suprantu, ką reiškia pakelti skyrybas iki dabar jis neturi ilgametės draugės tik pavieniai pasimatymai, santykiai, turim bendrų pažįstamų, tai nori nenori kažką nugirsti, bet jau neberūpi irgi puldavau susitikinėti, bet paskui įvyko lūžis pagalvojau ar aš norėčiau su tokia moterimi būti? tikrai ne, tai viską ėmiau su dideliu noru keisti, praeities šešėliai iki dabar pasiveja, kartais susimąstau, bet turiu šalią nuostabų vyrą ir aš prie jo žydžiu gerbiu save, o prieš tai visi buvę… Žodžiu, kai ateis jūsų žmogus žydėsit, daugiau juoksitės nei verksit, norėsit jam gimdyt vaikus ir ne tik iš meilės, bet dėl to, kad vyras puikus žmogus. Beje vadovaujuosi daugiau protu nei širdimi išmokau susitarti su jais tapau išmintingesne reikia daug laiko atrasti save ir pamilti ir manau atėjo žmogus tada, kai aš visiškai buvau laisva viduje nuo visko iki jo visada prisimindavau skausmą buvusį nebe taip, bet vis kažkiek ir vis smerkdavau save dėl to ar ano, o kai pasitikėjau savimi, buvau pasirengusi leistis į santykius dar to nesuprasdama, viskas pavyko puikiai dabar graudu pačiai prisiminti kokia sužlugdyta buvau ir tik per save, nes tik mes patys sau galime neleisti paslysti
