Su kai kuriais dalykais sutinkčiau, bet kitaip pateikčiau. Vaikinas laimės suteikia, neabejotinai, juk mano tave ypatingu žvilgsniu – mylinčiu, rūpestingu. Tačiau, pagal mane, svarbiausias nusiteikimas – vaikinas turi būti ne dėl to, kad man užpildytų juodą tuštumą, bet dėl to, kad viskas gyvenime einasi gerai, esu laiminga, norisi su kažkuo savo laime pasidalinti. Nes svetimas niekada, niekada tos tuštumos neužpildo.
Jei tikit traukos dėsniu – tokios būsenos nieko ir nepritrauksit, jei apie save kaip vargšę vienišą galvosit. Pati dėmesio daugiausiai esu sulaukus būdama patenkinta gyvenimu, neieškodama, būdama savim, negalvodama, kad kažko trūksta gyvenime. Dabar neturiu rimtų santykių, bet esu nusprendusi, kad iki trisdešimties neturiu reikalo dėl to sukti galvos.
Nepatarčiau eiti bet kur tuščiai ieškoti, o susirasti veiklos tarp žmonių, kuri jus džiugintų, galėtumėt tobulėti, priklausomai nuo interesų. Eiti su tikslu kažko išmokti, sutikti bendraminčių, o nebūtinai tą vienintelį.
Gyvenimas visada kažkaip išsisprendžia. Ar daug senmergių pažįstat?
