22 metai, hmm aš tai iki tokių metų buvau pastudentavus kaip reikalas, geri atsiminimai, nes paskui bus tik darbas darbas darbas… o šiaip viešų kalbų bijo dauguma, gi nedrąsu prieš daugiau žmonių kalbėti, asmeniškai aš esu gan konkretus žmogus, pasakau ir taškas, negaliu iš eilės kalbos varyti, man reikia kaip atgalinio ryšio…tai per kalbėjimus, prezentacijas irgi sunkiai būdavo, bet neimdavau į širdį…per bakalaurinio ginimą išvis juokiaus, durnas juokas užėjo, net už durų stovėjusios grupiokės galvojo, kas čia vyksta…bet kadangi kaip radau demotyvacijoj, esu perfektchuistė – viską noriu padaryti tobulai, bet kai pamatau, kad nesigauna ar nesigaus, pasakau ai bus gerai ir taip, tai lengviau ir gyvent…visad sakiau sau, viskas bus gerai, nueisi, padarysi, pasakysi ir bent būsi pabandęs, blogiau nebus, visi daro klaidų…tai daug kas ir sekasi…o persilaužiau tai 15, staigiai iš pilkos pelytės tapau mergina, kuri pradėjo dažytis, sukneles, sijonukus dėvėti, eiti į pasimatymus, nebijoti užkalbinti vaikiną ar kaip tik jį nusodinti…16 susiradau vaikiną rimčiausią, kurį turiu iki šiol, tarp kitko parašiau pati…o vėliau tik smagiau, tiek studijose iš 8 iki 10 pasikeldavau pažymius, tiek darbo pokalbiuose gerai sekėsi, nes reikia eiti ir pasiimti…
