Dėkui už patarimus, įkvėpėt šiek tiek optimizmo
Pamenu, kaip per vieną paskaitą dėstytoja klausinėjo kas kur save įsivaizduoja ir visi turėjo atsakymus, o aš buvau vienintelė, kuri atsakė “vis dar nežinau”. Tada dėstytoja pasakė, kad pats laikas tai sužinoti. Ir ji buvo visiškai teisi, nes dabar esu kaip tas laivas, kuris blaškosi be jokio tikslo ir tik švaisto laiką. Aš dar tokia konkreti pasidariau paskutiniu metu, noriu žinoti ką ir kada darysiu, o gavosi taip, kad dabar beveik nieko nežinau išskyrus tai, kad noriu arba būti laisvai samdoma darbuotoja ir turėti galimybę dirbti iš bet kur, arba dirbti tik sau, nes nuolatinis ėjimas į tą pačią vietą, darymas tą patį, bendravimas su tais pačiais žmonėmis mane varo iš proto. Iš tiesų galiu pasiguosti, kad bent šį tą žinau.
