Pirmagimis
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Gal kažkuriai tema pasirodys banali, sureikšminta ar keista, bet… Man labai įdomu viskas kas susija su pirmagymu atėjimu į šeimą – kaip pasikeičia santykiai, buitis?.. Man tikrai tai atrodo kaip stebuklas – gyveni dviese su mylimu žmogumi, o paskui atsiranda tas mažytis meilės vaisius. Tylūs namai pasidaro pripildyti klegesio… Lovoje tarp jūsų jau įsiterpęs ne šuo ar katė, o jūsų vaikelis… Keliaujate jau ne dviese, o trise ir dažniausiai visas sąlygas diktuoja pats mažiausias šeimos narys. Ir aš būtent klausiu apie pirmąjį poros vaiką. Negi nebuvo keista, kai jo kelių metų, kai viskas buvo įprasta – namuose atsirado krykštavimai ir trečias šeimos narys?
Būtų labai įdomu paskaityti jūsų patirtis, mintis, pastebėjimus…
Laba, pastebėjimai ir mintys.. tai pats didžiausias gyvenimo stebuklas.
iš tiesų. Mano gyvenimą pakeitė stipriai , atsirado kiti poreikiai ir stenktis dėl vaiko gerovės. Vyrui kažkaip kitaip matomai nėra to sąlyčio , nes negimdė. Pakeitė santykius mūsų, nes vaikui didelį dėmesį reikia skirti, vyras truputį liko antram plane. žinau darau didelę klaidą ir labai, bet čia kita istorija. santykius pakeičia ir tikrai , bet negali sakyt kad tik į blogą svarbiausia neužmiršt vyro. ir viskas bus gerai. Dabar tiesiog nežinau ką daryčiau jei nebūtų vaikelio mano gyvenime, gyvenčiau beprasmiškai. tfu tfu tfu…
Is pradziu viskas baisu, bet kai gime vaikas daznai su vyru sakom ” kaip mes be jos gyvenom anksciau” viska reikia detaliau planuoti keliones, sventes, buiti. Santykiuose atrodo, kad visiska pilnatve. Zinoma, pasiilgstam pabuti dviese su vyru. Bet ir bunant dviese nejucia pradedam apie vaika kalbeti
Manau abu tėvai turi būti lygiaverčiai vaiko auginime… Kažkaip man būtų skaudu, jei vyras atsainiau žiūrėtų į tėvystę nei aš…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
