labas,
labai lengva patarti, užjausti kai pati nesi tokioje situacijoje – mes visos ir visi esam geri teoretikai ir filosofai. Tačiau žmogus, susiduręs ” akis į akį” su situacija dažnai jaučiasi kaip suparalyžuotas ir tų teorijų ( kurias kažkada žinojo ir galėjo kitam patarti ) net neprisimena arba jos atrodo neįgyvendinamos. Aš, kaip viena iš daugelio, galėčiau jums tik patarti – ne visada vienišumo ir vienatvės atsikratoma susiradus artimą žmogų – meilę, aistrą, šiaip – meilužį. Dažnai tos, kurios atrodo turi ” pilna kišenes ” telefonų numerių, gerbėjų ir šiaip – žiopsotojų, jaučiasi tokios pat vienišos kaip ir jūs. Tik, kaip ir jūs – to neparodo kitiems. Jums moterys ir merginos daus gausybę patarimų – pasidažykit, pasipuoškit, lankykit sporto klubą, kiną, trinkitės gatvėmis – gal kas nors atkreip į jus dėmesį. Pritariu – sėdint kambarėlyje ant sofos ir žiūrint graudų filmą vyro šalia tikrai neatsiras. Kūtvėla taip pat nieko nesudomins. Bet, bent jau mano nuomone ir asmenine patirtimi, ir skaitytais straipsniais, knygomis, remiantis – yra dar viena aplinkybė: jei jūs jaučiatės vieniša, tą jasumą savyje vis generuojate, tai pradeda skilisti ir nuo jūsų aplinkiniams. Tai ne mano sapalionės – patys vyrai taip kalba. Vyrai nenori ” negatyvo”. Jiems reikia ne tik tvarkingos ( nebūtinai išsipusčiosios ), bet ir moters su ugnele, su vidine energija. Negraužkit savęs, neauginkit vienatvės ir vienišumo jausmo savyje, “netreškit” jo savo ašaromis ir neapgaudinėkit savęs apsipirkinėjimais ( iš esmės apsipirkinėjimas – kaip degtinės stikliukas alkoholikui -save apgauti ir trumpam nuraminti ). Priimkit šį laikotarpį – kaip natūralų, kuris, anksčiau ar vėliau baigsis. Pusantrų metų – tai nedaug, nenukabinkit nosies. Ir nesistengit kažką kažkur pasigauti, susiveikti kokį tai gerbėją. Tiesiog darykit ir užsiimkit tuo, nuo ko jūsų akys žibėtų, šypsena dažniau veide atsirastų ir atsipalaiduokit – bus lemta – tikrai atsiras žmogus ne užpildęs tuštumą, o papildęs jūsų gyvenimą ir asmenybę. Sėkmės jums.
