Sveikos Mano mergytei dabar jau metukai ir mėnuo pastojau būdama 20 metų. Ką galiu pasakyti – esu be galo egocentriška ir savanaudiška asmenybė, ir visad burbėdavau “ne jau ne, aš tai kažkokio vaikpalaikio negimdysiu”. O dabar pasijuokiu iš tokių žmonių. Emilia Grace – nuostabiausias man nutikęs dalykas. Taip, kartais norisi į barą, kartais išgert butelį vyno ir ryte miegot iki pietų, tačiau vos pagalvoju apie tai, koks gyvenimas būtų jei dabar neturėčiau jos … Beprasmis. Tuščias. BETIKSLIS. Kiekvienai moteriai linkiu nors kartą patirti tą nerealų jausmą – jog kažką myli stipriau nei save, dėl kažko MIRTUM jei reikėtų. Skamba gal ir banaliai ir pernelyg poetiškai, tačiau “protingai” motinystės neapibūdinsi. Aš nesusilaukčiau vaiko antrą kart – noriu pagyvent, pamatyt pasaulį, ir jį parodyt dukrai, būt jai pavyzdžiu ir išaugint stipria, savim pasitikinčia moterimi kuri vieną dieną taip pat patirs ką reiškia būt mama. Malonus skausmas – turbūt taip apibūdinčiau kiekvieną išgyventą dieną. Svarbiausia – neužmoiršti jog esi asmenybė, ne vaikus perinti patelė, ir patikėkit, su dideliu noru, spėsit visur
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
<div
