@malinka_15 , @kasbah , gal norite papasakoti plačiau? Aš galiu pradėti..

Kartu esam beveik metai, jau nebe vaikai, apie 30 abiem. Aš turiu vaiką iš ankstesnių santykių, dabartinis žmogus mano gyvenime labai gražiai su juo bendrauja, viskas kaip ir šaunu, bet.. Tarkim šį savaitgalį tikrai “pramušė”, buvom pas jį, ir man reikėjo išeit pasiimt vaiko. Ir kai pagalvojau apie tai, kad vėl reiks trenktis ilgiausią kelią iki vaiko tėvo, klausytis jo bumbėjimų kad vėluoju, keltis kitą dieną anksčiausiai, visur vien tik stresas, nervai.. Net nepajutau kaip ašaros ėmė riedėti.. Draugas kurį laiką net nepastebėjo, kai pamatė, bandė pralinksminti kažkokiais neaiškiais “bajeriais”, galiausiai apkabino, pasakė “laikykis” ir išlydėjo pro duris. Nežinau, atrodo smulkmena, bet buvo labai skaudu, kad žmogus, net matydamas kokioj aš nuotaikoj, negali pakelt užpakalio nuo lovos ir palydėl manęs iki stotelės.. Juolab nesu iš tų, kurios verkia ant kiekvieno kampo, per tuos metus, kai esam kartu, jis mane matęs verkiant lygiai 3 kartus. Man tą akimirką taip gūdu, taip vieniša pasidarė, ėjau viena link stotelės ir ašaros byrėjo.. Ir tai buvo akimirka, kai tikrai suabejojau, ar žmogus jaučia tai, ką sako..

@sunkusugalvot, mano nuomone, kartais visų svarbiausia ir yra pamatyt, ką žmogus pats renkasi daryti nieko neprašomas. Tiesą pasakius, nežinau, kaip mylintis vyras gali ramia širdim išlydėti savo merginą prislėgtą, ašarotom akim ir pagailėti 15 min savo brangaus laiko lydint ją iki stotelės.

@laetitia75, suprast suprato, žino kad man šiuo atžvilgiu ne pyragai ir kad sekmadienio vakarais niekad nesidžiaugiu. Žinau, kad vyrams visada sunku prisiimti guodėjo vaidmenį, bet šiuo atveju man labiau jautės abejingumas nei nežinojimas ką daryti..