Kankina, ir dar kaip. bet dirbti dar bijau dėl tos pačios priežasties. O išleidžiu irgi iki 200€, kartais mažiau.

Oi suprantu.. pradejau darbo ieskotis, nes tiesiog gaila tevu o isleidziu apie 150 viskam. Kartais daugiau, kartais maziau.

Na, as pragyvenimui imu is tevu, nors ir dirbu. Juk, kol studijuoju, mane gali islaikyti tevai. Dirbti yra mano pasirinkimas ir sunku buna tik man paciai. Tevams nebekainuoja mano drabuziai, kosmetika, dovanos draugams, pasilinksminimai ir pan bet taip, kai bunu praleidus savo pinigus ir sakau, kad ai, nusipirksiu, kai gausiu atlyginima, mama sako, kad nupirks, gi negaila ir tt, bet vis tiek neimu pinigu, kazkaip rimtai nesmagu

Tevai, pagal istatyma, privalo vaikus islaikyt iki 24m. kol vaikai mokosi. Tad ne, negeda

Ejau dirbti. Bet ne kiek dėl gėdos, o dėl noriu turėti savo pinigų. Kai pagalvoju tuo metu , kaip studentė gaudavau tikrai gerą algą ( ekonomikos pakilimo burbulo momentas ), bet viską išleisdavau, a kur, bala žino…

As imu is tevu, bet kartu ir jiems duodu. Ta prasme, jei man sia minute reikia pinigu as ju paprasau, bet jei as ju turiu, tai ir mokescius padedu sumoketi, ir produktu nuperku, jauciu, kad galiu daugiau prisideti, taciau, jie manes niekad nepraso. Jiems net neisiulysi pagalbos, kai pritruksta pinigu.

Tėvai išlaiko ir ne gėda tikrai. Tėvai tokio mąstymo, kad kol mokaus, geriau nesiblaškyt su darbais, tai ir dirbu tik tokius trumpalaikius darbus vasarom, ar kol nesu užsikrovus mokslais.

Iš kitos pusės, tėvų pinigų neprašau išėjimams į miestą, dalykams, kurių man būtinai nereikia ir t.t.

tokios poto pabaigusios studijas n metu ir laukia,kol is dangaus nukris svajoniu darbelis, nes su kitokiu “nesiteps” rankuciu, o kam ?juk tevai islaiko

tikrai ne. Mano sesės buvo augintos tuo pačiu principu, po studijų visos su darbais ir dar tėvams padėdavo išlaikyt butą, kol neišsikraustė

Gėda nebuvo, niekada neprašiau jų nieko, tačiau vis tiek finansiškai palaikydavo kai jau galėjau pradėjau dirbt

Nes dar kai pagalvoji, blemba, kada eit dirbt? Paskaitos (kiekvieną dieną turiu privalomų paskaitų), praktika (kol kas, dar galiu pasvajot, kad man kas už ją mokėtų, gal nuo rudens kažkiek ir gausiu) ir dar dalyvauju konkurse, kuris pridės didelį pliusą prie mano CV. Visa tai atima begalės laiko. Turiu laisvą dieną tik šeštadienį. Kada dar eit dirbt?

Nu nezinau, kazkaip dirbau net mokyklos laikais, mokslams netrukde,kai reikia ir neissidirbineji ;D ir taip,man butu geda, jei islaikytu mane suaugusia.

Man visa laika sazine griauze, kad leidziu tevu sunkiai uzdirbamus pinigus, tad stengdavausi susirasti darba, kol antrame kurse dirbau pilnu etatu. Su destytojais kazkaip suderindavome, nes kai kirviai liepdavo rinktis mokslas ar darbas atkirsdavau, kad reikia moketi uz moksla ir gal jie prisidetu prie tos sumos.. ? Aisku, likdavo nepatenkinti, bet sugebedavau islaviruoti tarp mokslu ir darbo , o ir pinigus leisdama kam noriu, grazesniam rubui ar batams nepergyvendavau, nes pati juos uzsidirbdavau. O is tikro labai smagu skaityti tokius pasisakymus, kad dar vis yra tokiu studentu, kurie rupinasi tevais ir ju pinigine, noreciau, kad ir mano vaikai tokie uzaugtu, nes kai pagalvoju, dabar net ne studentai, bet jau mokykloje reikia daugiau nei 200 eur…

Esu finansiskai nuo tevu nepriklausoma. Dirbu, studijuoju. Viska galima suderinti jeigu yra noro

Gėda, tačiau tėvai puikiai supranta, kad dabar norint pragyventi reikia žymiai didesnės sumos, negu anksčiau – duoda. Guodžiuosi tik tuo, kad tikrai įdedu daug pastangų į mokslus, siekiu ateities planų ir juos džiugina rezultatai, o ir natūralu, kad pradėjus uždirbt daugiau nei minimumą mūsų vaikų pareiga bus globoti ir rūpintis jais. Labai laukiu to momento, nes viena iš motyvacijų dirbt sunkiai tai,kad prisidėsiu prie jų orios senatvės.