Sveikos. Tikriausiai tikiuosi čia sulaukti… Nežinau.. Patarimų, patirties pasidalintos…

Pastaruoju metu nesijaučiu gerai. Na, niekad nesijaučiau taip gerai, kad galėčiau atsakyt į klausimą “ar tu laiminga?” Arba “ar tau viskas gerai?” teigiamai. Po truputį pratinuosi prie minties, kad gal per daug galvoju koks mano tikslas gyvenime ar ką noriu jame užsiimti. Galvoju, ne visi iš karto tai suvokia. Bet man 23 metai. Nesu nieko pasiekusi, kuo galėčiau didžiuotis ar pasitikėdama savimi atsakyti kitiems, kai paklausia kas pas mane naujo/gero. Nes nieko naujo ir gero nėra. Nėra veiksmo mano gyvenime. Skaitau knygas ir žiūriu filmus su slaptu noru, kad kažkas lyg iš siužeto nutiktų ir man. Vis dar studijuoju, nedirbu (dirbau valytoja, teko mesti dėl pasikeitusio tvarkaraščio) ir nepavyksta įsidarbinti 0,5 et. jau nuo Spalio. Vaikino neturiu. Ir per daug galvoju apie tai, kaip norėčiau merginos. Galėčiau miegoti 24/7. Valgau ištįsai, net jei nenoriu, persivalgau. Galėčiau niekur neiti iš namų. Niekur ir neinu apart paskaitų. Nieko nenoriu. Manęs nemotyvuoja visokie post’ai apie gyvenimą. Man vienodai. Neprisiversčiau sportuoti. Ar maitintis sveikai. Ar dar velniai žino ką. Man vienodai….. Prieš 10 metų pirmą kartą apsilankiau pas psichologę. Tačiau paaugliškas pasikėlimas tikriausiai privertė pagalvoti, jog iš jos nieko gero. Ir štai po 10 metų pagaunu save galvodama, gal verta registruotis vizitui vėl? Nenoriu daryt savidiagnozių. Nedrąsu su niekuo kalbėtis. Ar vizitas būtų bent postūmis prie išeities velniai žino kokios problemos?