Kaip suvaldyt pyktį, o gal veikiau pavydą?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos merginos/ vaikinai,
situacija tokia: esu be 5min. trisdešimtmetė, draugas – pora metų vyresnis. Esam kartu jau tikrai ilgai. Atrodo viskas tikrai gana gerai: myli, rūpinasi, nori šeimos su manim. Beeet… nesiperša, o ką jau kalbėt apie vestuves. Sako, kad vieną diena bus viskas, bet tą jau du metus girdžiu. Esmė ta, kad viskas, mano paskutinioji draugė išteka, savo draugių, pažįstamų rate likau vienintelė netekėjusi. JŪS NEĮSIVAIZDUOJATE KAIP SUMAUTAI JAUČIUOS… Džiaugiuos dėl draugės, tikrai džiaugiuos. Bet užtat pradėjau jaust nepaaiškinamą pyktį draugui. Jei viskas gerai, kaip jis sako, jei rimtai nori būt su manimi visą gyvenimą, jei nors ir dabar pradėtų vaikelį gamint (jei tik aš sutikčiau, o natūralu, kad to nebus, nes be vestuvių tikrai vaikų negimdysiu), tai kokio velnio tada negalima susituokt? Iš mūsų draugų nei vienas nesuvokia, kodėl mes vis dar nesusituokę, kodėl jis delsia. Kai tik apie tai bandau ramiai pasikalbėt, jis vis aiškina tą patį, kad nori, kad bus kažkada. Nu tai kada? Man jau 30m., noriu šeimos gi jau. Ai nežinau… Na žinokit jau visa savaitė, kaip viduje širstu ant jo. Kaip su tuo susidorot? Nenoriu net į draugės vestuves eit, juk ten visi mūsų draugai bus – vedę, su vaikais… O mes… nu skauda širdį, nors tu ką
siaip ramiai suseskit ir pasakykit visa tai, pasakykit, jog nekaip jauciates ir pan, jeigu jam kas blogai del kazko nenori tegul pasako, jeigu nieko nenori tegul negaista laiko jusu ir leidzia kitam, jus padaryt laiminga, nes, manau, naturalu, jog jei ilgai kartu, kalbate apie bendra ateiti ir pan, jog jau pats laikas butu ir vestuvems ir vaikeliui.,
manau as tokioje situacijoje sakyciau arba laikas mums jau tuoktis arba eiti skirtingais keliais, nes tiek metu kartu, nejauneju ir seimos noriu ir pan..
tiesiog reiktu atvirai pasikalbeti
Aš tai nežinau, ką patart, bet įsivaizduoju, kaip jaučiatės, autore. :/
kelkit ultimatumumą. Jei pats tik šneka, jog reikės ženytis, tai ir dar po 2 metų pats neprisiruoš. Sunku vyrui atsisveikint su ”viengungyste”
ultimatimui kaip ir pykciais nieko nepasieksi niekad.!
santykiuose reikia bendrauti, kalbetis ir isspresti graziai sia problema, o ne kelti ultimatymus pyktis ir pan., juolab jei vaikinas isties myli, jis supras, jog jus jau pasiruosus, norit jau seimos, vaiku ir pan.,
na, bent mano nuomone jog problemas reik sprest kalbant, o ne pykciais ar ultimatumais..
Ultimatumų ir pykčių aš irgi esu linkusi vengti. Apie tai, kad aš jau pasirengusi, kad jau tikiuosi to iš jo, kalbėjomės milijonus kartų, o va jau ir du metai praėjo, kai jis tą žino, bet… teka paskutinė mano draugė, su saviškiu vos porą metelių išdraugavusi, o aš… vis dar laukiu. Taip, jis myli, tą ir girdžiu, ir jaučiu. Buvo laikas, kai daug pykomės, bet visi barniai ir kildavo dėl mūsų neapibrėžtų santykių. Daug kalbėjomės, atrodo viskas gerai, bet va vis tiek nieko. Tik kartoja, kad nori, kad bus, kad tikrai bus tik nežino konkrečios dienos. Kalbėjau su juo apie tai net vakar. O jis tik aiškina, kad nekreipčiau į tai, ką sako kiti dėmesio, kad viskas bus gerai (nu taaaaip, gera pasakyt, o kad tėvai mane smaugia jį kvailiu vadindami, kad draugai mane ėda su tais kodėl, kodėl, kodėl, kad darbe nuolat visi pabrėžia, kad jau laikas į dekretą eit, o tai paskui išvis nebesusilauksiu vaikų). Nu skaudaaaaaaa….
na sudetinga, kazka bepatart..pati jau 5metai., kaip su vaikinu, taipogi iki siol nepasipirso, nors kaskart jau sako jog bus tada, kai maziausiai to tikesiuos ir apie tai galvosiu, na, kai man dar net 25nera, tai kazkaip neimu i galva, nors aplinkiniai jau visi susituoke, turi vaiku, visi taipogi jau klausia musu kada gi jau, nes tiek laiko kartu istysai, dar anais metais kazkaip buvau labai paemus i galva jam sakiau pykau, jog tiek metu, o dar nieko nesiulo, bet pamaciau kaip jis su manim elgiasi, kaip jis rimtai ziuri i pasipirsima, vedybas, o ir pats kaskart pradejo kartoja reiks greiciau pirstis, tai kazkaip nieko nebesakau..
matyt vaikinam nepatinka kai juos skubina, stumia ties tuo pasipirsimo ir pan, bent as supratau, jog jei as jam apie tai nebesakysiu tiesiog dziaugsiuos juo, mylesiu ir pan., kaskart priminsiu koks jis man svarbus, jis pats nores padaryti mane laiminga, pasipirsti, susituokti ir pan.
O apie vaikų planavimą koks vyro požiūris? Jog ne dabar, o vėliau?
beja, kiek jus laiko kartu?
kaip jau minėjau, vaikus jis nors ir dabar pat pradėtų organizuot, bet bijodama, kad atsiradęs vaikas bus ta priežastis, kada jau jis tikrai TURĖS mane vest, griežtai draudžiu. Pasakiau, kad, kol mūsų santykiai neaiškūs, kol nesijaučiu rami ir užtikrinta, jokių vaikų. Vaikas nebus priemonė šeimai kurt.
Kaip pazystama man Jusu situacija..man 28, su draugu 4.5 metu. Pasipirso pries menesi po labai daznu mano uzbangavimu..Nu tiesiog pyktis taip suimdavo mane kad sita nezinomybe tokia. Gal jis taupo ant brangaus ziedo? yra susigalvojes scenariju kaip tai padarys ir laukia tinkamos progos?
Konkrečiai ir nepasakysiu (kažkaip nesekėm to laiko labai), bet tikrai virš 6 metų.
Gal vyras tiesiog nesureikšmina santuokos? Santykiai rimti ir stabilūs, jei ir vaikų vyras norėtų jau. Gal jam nereikia žiedo ant piršto, nes ir dabar jaučia, kad jūs šeima? Užsienyje dažnesnis toks požiūris, nes poros nesusituokę gyvena kartu ir augina vaikus, įdomu, ką jūsų vyras galvoja.
Tai va aš taip pernai vis užbanguodavau, nu nebesusitvardydavau. Dabar metus laikpo tiesiog gyvenau, laukiau, mėgavausi santykiais. Ir tai niekas nepasikeitė. Jaučiu, kaip grįžta visas tas pyktis, nusivylimas. Dėl taupymo žiedui – nesąmonė, jis ne toks, o ir tikrai žino, kad ne prabangos aš noriu, žino, kad tokio žiedo turbūt net ir nepriimčiau. Tinkamų ir sakyčiau mums svarbių progų jau, mano galva, tikrai buvo ne viena. Bet nieko.
Aš tą patį pagalvojau,gal tikrai vaikinas stresuoja dėl pinigų,gal yra nužiūrėjęs kokį žiedą,bet dabar dar negalėtų jo nupirkti..O gal ir kokią staigmeną ruošia jau?
Bet tai kaip tada viskas egoistiška: aš nenoriu, todėl ir nebus. Bet aš noriu, man tai svarbu ir jis apie tai žino, tai ar sąžiniga būtų mylimo žmogaus atžvilgiu taip elgtis ir tikrąja to žodžio prasme skaudinti tą žmogų. Šiaip, kiek jį pažįstų, jam santuoka gal ir nėra tokia svarbi, kaip man, bet susimetus gyvent jis irgi nelabai norėtų.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
