“Vieniša” vs “su pora”
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas, mano mielos visažinės. Kažkokio konkretaus patarimo nenoriu, šiaip tik išsipasakoti, gal ir pačios iš patirties ką patarsite
Esu dar labai jauna, man 20m. Esu susitikinėjusi su vaikinais, bet rimtos draugystės niekada neturėjusi. Na ir atsirado vienas rimtas kandidatas. Problema, kad aš esu taip pripratusi būti viena ir aš tuo mėgaujuosi. Man tikrai nuoširdžiai patinka būti vienišei. Be to, bijau, kad nemokėsiu puoselėti santykių, nenoriu būti per didele egoiste ir įskaudinti gero žmogaus. Tik toks balselis iš vidaus erzina, kad ar neliksiu amžina senmerge… Ir dar savo noru .
Same here kai nieko nebuvo verkiau, kai atsirado, nežinau kaip elgtis, atrodo o kam man, gal ir vienai visai neblogai buvo
Manau, kai atsiras TAS zmogus gyvenime, abejoniu but vienai ar ne nebus, o iki tol geriau tikrai neskaudink nekaltu zmoniu
as irgi is prigimties vienise kai kazkas pasakydavo, kad matosi su vaikinu kiekviena diena, mane net nupurtydavo!! man uztekdavo pasimatymu 2-3 per savaite. Ir dabar tokia esu, kad ir kaip myliu savo antraja puse, laikas tik sau man yra butinas. Be jo dustu. Asmenine erdve irgi butina
Man irgi tas pats buvo, kai buvau viena, kartais net užsimanydavau vaikino, kai atsirado rimtas kandidatas, supratau, kad vienai būt žiauriai faina. Viskas baigėsi tuo, kad ir toliau mėgaujuosi vienatve man irgi 20m, rimtų santykių dar neturėjau ir greitu metu manau neturėsiu
Na ir kodel viska butinai apie mane turejai papasakoti aaaa?
Esmė ne ta, kad “ne tas”, aš šiaip nelabai tikiu tokiais dalykais, ir ne tai, kad nemėgstu bendravimo. Kaip tik, turiu jo per akis, man netrūksta . Turiu nemažai daugių, reikia tai su viena papletkavot, tai su kita į klubą nulėkt, po to dar norisi ir prie kompo pasėdėti, serialą pavėpsoti, jau net nekalbu apie tokius dalykus, kaip darbas ar paskaitos… Man, va kaip ir nitka26, pasimatyti 2-3k per savaitę pilnai gana.
Aš irgi niekada nebuvau turėjusi rimto vaikino, nes man patikdavo ta vienatvė, kad galiu eit kur noriu, susitikt su draugais ir dar skirti laiko tik sau, o kai jau atsirasdavo koks kandidatas į širdį, atrodo ir norėdavosi tos šilumos, bet tas kėsinimasis į mano vienatvę viską sužlugdydavo ir neužsidėdavau rimčiau su juo Va dabar man 22 ir atsirado toks mielas vaikinukas, susitikinėjam, tai kažkaip keista, kad su kažkuo kelis kartus per savaitę susitinku Bet dėl vienatvės praradimo kažkaip nebebaisu, nes su juo noriu būt labiau, nei būt viena su savo laisve Aš jam aiškiai pasakau, kad turiu savo mokslus, pareigas, draugus ir užsiėmimus, o jis pats irgi veiklos be manęs turi Manau, kad nereikia suvaržyt vienam kito susitikinėjant kasdien, kol atsibosta
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
