@kasbah gal ne tiek, kad bijau kritikos, kiek labiau noriu patikti. Ypač kažkokiem svarbesniems man žmonėms, nors ką ten svarbesniems… su pirmą kartą matomu žmogum ir būna tas pats Tarkim, man labai sunku paprieštarauti kažkokiai nuomonei. Bet net ne dėl to, kad bijočiau, jog kažkaip netaip pažiūrės į mane ( nors iš dalies ir dėl to ), bet dėl to, kad kažkaip man labai empatiškai gaunasi priimti to kito nuomonę ir atrasti taip pat joje teigiamų dalykų. Nu ir aš ją sėkmingai priimu, o kalbant su kitu žmogum, jis išsako visai priešingą poziciją, o štai aš ir joje atrandu pliusų. Bet tai kur tada yra mano pozicija? Kažkaip bendraudama per daug susilieju su pašnekovu ir nebeturiu/ nebeatsikiriu, o kur yra manoji nuomonė. O gal aš čia tokia labai įvairiapusiška, nu nežinau, bet sudėtinga taip…
@emely veikiu, su veikla viskas ok, ir apie tą veiklą galiu papasakot ką dariau, kur buvau ar ką mačiau, bet jei staiga kas paklausia “o va kodėl tau ta veikla artima?” arba dar kokį gudresnį/ asmeniškesnį klausimą, tai ir šakės, pradedu vapėt, kad įdomu, patinka…Nu bet realiai suvokiu, kad tokie žodžiai yra klišiniai ir beverčiai.
