Prisimenu savo istoriją.. Lygiai kaip ir jūs, įsižiūrėjau į gražų-protingą-populiarų berniuką mokykloje, o aš pati buvau niekeno nežinoma, paprasta, ypatingu grožiu nepasižyminti mergaitė. Metus laiko varvinau seilę tiesiog žiūrėdama.. O paskutinę mokslo metų dieną per atsitiktinai įkeltą nuotrauką ir jos palaikinimą jis man parašė.. Patikėkit, ne visi jie žiūri į elitines gražuoles mokykloje. Daugybė tokių bandė mus išskirti, bet jis kaip laikėsi įsikabinęs manęs, taip laikosi ir iki šiol.. Įsimylėjo, ir ne dėl išvaizdos, o dėl to, kad mato, kad vargu ar kur kitur rastų tokią, kuri tiek dėl jo atiduotų ir taip jį mylėtų.. Esu, ko gero, pati laimingiausia ir nesiruošiu paleisti savo laimės, po visko, ką praėjom, tikiu, kad dar ilgai galėsiu laikyt jį savo glėbyje ir visiems sakyti, kad esu beprotiškai laiminga..
