Sveikos. Tema gal ir apie nieką, šiaip pablevyzgojimui. Taigi, esu jau kurį laiką laisva. Desperatiškai vaikino tikrai neieškau, bet tai koks kolega, senas pažįstamas, draugas ar žavus nepažįstamasis pakviečia kur nors nueiti, būna, kad sutinku, gi nieko čia blogo. Ir aš matau, kaip jie vienas po kito man pradeda simpatizuoti. Tarp jų yra tikrai šaunių, moralių, gražių, gerus darbus, verslus turinčių, na vaikinai tikrai wow, aprūpinta ir numylėta, manau, būčiau, bet… kodėl man nei vienas nepatinka? Atrodo, gi nėra prie kažko labai prikibti, bet aš, rodosi, nenoriu. Norisi man to vaikino, bet man norisi tokio, kuris tarp mūsų sukurtų tvirtą ir stiprų ryšį, kad būtų trauka ir svaigulys lyg nuo vyno, pamačius vieną kitą. Esu tokius jausmus išgyvenusi, kai hormonai pašėlsta, mintys raganėja, pilve drakonai skraido, o tas žmogus tau toks savas, artimas. Na, tobulas jausmas. Kartais sėdžiu ir galvoju, kaip man bus sunku gerą vyrą išsirinkti, nes pametu galvą, rodosi, visai ne dėl to, ko reikia… Kas juokingiausia, kad su vienu vaikinu bendraujame tik internetu šiuo metu, nes jis išvykęs, aš jo net nesu mačiusi… Bet daugiau nėra nei vieno, kurio praėjusi diena mane nuoširdžiai domintų, kuriam pasakočiau kvailystes ir ilgiausias žinutes rašyčiau, toks keistas jausmas