Draugavau su vaikinu nuo 14 metų, 7 metus… labai gailėjausi, akd visus gražiausius savo jaunystės metus, kvailas meiles, vaikinu dėmesį ir visas paaugliskas kvailystes, palikau kitam gyvenimui. Kartu sutarėme, bet jis turėjo labai blogų ydų.. nusprendėme, kad jei visą gyvenima būsim kartu, pradėkime bent kažkiek džiaugtis kitų dėmesiu ( atviri santykiai) … gavosi taip kad isiziūrėjau kitą, o jame pradėjau matyti tik jo ydas, svarsčiau ar jis tikrai TAS… tada prasidėjo vakarėliai, ir pajutau, kaip velniskai gera, džiaugtis kitų dėmesiu, flirtuoti, tuomet išsiskyrėm.. dabar turiu kitą vaikiną, rimta ir tokį kokį norėčiau turėti, nebesinori lakstyti, bet gaila išvaistytos jaunystės, o visgi laisve pasidziaugiau tik kelis mėnesius. Tad nežinau, jei ir veda tas kelias Jūsų į santuoką ir vaikus, ar tai yra gerai, gyvenimas pilnas pagundų, jei išsilaikysit gerai, bet juk tiek prarandate…
