Galiu vėl tik iš savo varpinės pasisakyt, turit išmokt būti viena. Rasti tai, kas jus džiugina, kas jums miela. Kadangi per savo uždarumą ir nenorą atsiverti, atstumiu žmones. Tai telieka kažkur kitur išliet energiją, pradėjau sportuot, mokkytis kalbą, žiūrėti man patinkančius filmus, spalvint tas knygas. O beto, nepamirškit, bėgant laikui, žmones vis vien atsiriboja vieni nuo kitų, nes atsiranda šeima, vaikai, kai kurie išvis niekad nesubręsta.
O kas liečia santykių kūrimą, tai aš iš tų žmonių, kurie negali tąsytis su 10 bernų iš karto. Jeigu man žmogus patinka, tai reiškia jis man ir patinka. Šiaip, mąsčiau anąsyk, kodėl aš vieniša vis dar? Tiesiog esu per stipri, savarankiška, nemoku priimt ir prašyt pagalbos. Trūksta to moteriškumo, švelnumo, mielumo. Nežinau, kaip šitai sręst.. kvailute apsimest neišeina, nes tokia nesu..
