esu radus piniginę. Bet toookią Net širdis stoja prisiminus, kiek ten buvo pinigų. Toks vaizdas, kad žmogus kokį nekilnojamą turtą ruošėsi pirkti, ar ką. Bet tada dar buvo tie pinigai – žvėriukai, ir jų vertė buvo nedidelė. Gal tik man, vaikui, atrodė, kad ten labai daug. Nors piniginė patikėkit – vos per siūles neplyšo. Situacija – eina dvi moterys, viena stuma sėdimą vežimėlį. Atkreipiau dėmesį, kad vaikas laiko gražią piniginę. Einu namo – ta pati ant tako guli. O moterys tos už poros šimtų metrų. Nulėkiau ir atidaviau, ačiū pasakė bent jau. Pati buvau pametus 300 litų – niekas nei vijosi, nei atidavė, nors pamečiau ten, kur daug žmonių. Ir tuoj pat susigavau, kad nebeturiu. Tai dabar net nežinau – bet grąžinčiau, ypač jei su dokumentais visais. Gal nors kokį saldainį gaučiau, nes kitaip nemiegočiau per naktis – mano sąžinė labai garsiai griaužtis moka
