Toks pavydas yra tiesiog liguistas ir be skyrybų kitos išeities aš nematau. Beveik 3 metus bandžiau įrodyti žmogui, kad esu jam ištikima, kad su kitais neprasidedu, bet būdavau apšaukta jeigu gatvėje į kažką pasižiūrėdavau, jeigu labai filmą norėdavau žiūrėti (aišku čia dėl aktorių, tau jie patinka, tu jų nori). Atsimenu tai kaip didžiausią savo gyvenimo košmarą ir labiau už viską džiaugiuosi, kad neištekėjau už to žmogaus ir netapau jo kaline. Neabejoju, kad vėliau bus tik blogiau, nes viskas vyksta to žmogaus galvoje ir realybę jis mato kiek iškreiptai. Autore, siūlau kuo greičiau skirtis arba priprasti, kad negalėsit nė akies krašteliu pažvelgti į kitą vyrą, su kuo nors bendrauti, netgi persimesti keletu žodžių. Ar toks gyvenimas vilioja?
