O gal tiesiog taip auklėtas? pvz. mano tėtis kai augo, jų šeimoje dovanos nebuvo ypatingai akcientuojamos ir neturėjo jokios didelės reikšmės, nepaisant to, kokia proga , nebuvo vertinamos, yra – gerai, nėra ir nereikia tai nors per netrumpą bendro gyvenimo laiką mama ir perauklėjo, kad dovanos yra privalu bent simboliškos per tam tikras šventes, tas požiūris iš vaikystės vis tiek išliko. Dovanoja kitiems, padėkoja gavęs, pasidžiaugia mandagiai, bet iš tiesų nevertina ir neįvertina, jam tai tiesiog socialinė prievolė, atributika, be kurios lygiai taip pat būtų galima smagiai paminėti šventę nors, turiu pastebėti, kad jau kai perka dovaną nuoširdžiai savo žmonai (mano mamai), o ne todėl, kad reikia, tai dovanos būna teigiamai stulbinančios tikrąja to žodžio prasme Ką tuo noriu pasakyt, tai kad kiekvienas turi savitą supratimą ir savų trūkumų, kuriuos galbūt kažkaip kitaip kompensuoja Būkime pusiau pilnos, o ne pusiau tuščios stiklinės žmonės
