Šiuo metu mane aplankę dvejopi jausmai. Aš ir pykstu ant savęs, ant jo, ant kažko, kas taip nutolino mūsų bendravimą, tačiau būtent kodėl taip atsitiko, paaiškinti negaliu. Iš kitos pusės, ko galėjau tikėkis, maniau, kad kažkada taip bus, bet ignoravau tą faktą. Įsivaizduokite, kaip jaučiausi prieš pusvalandį, šiandien, kai jį buvau temačius sausio pradžioj, o štai šiandien atsitiktinai – žiūriu jis. Sustingau ir stoviu, nežinau ką daryti. Apsikabinom. Pakalbėjom. Tik nežinau ar čia džiaugtis dėl to, ar ne, bet prisipažino, kad jaučia gėdą, jog su manim tiek laiko nebendravo. Pasakė, jog gėda ir į akis dabar pažiūrėti. Gal tas šiek tiek ir nuramino mane. Jausmas buvo toks, jog kai jis mane apkabino, visi ledai, kurie buvo užšaldę širdį – ištirpo. Nežinau dabar tik kuriam laikui, nežinau kas pasikeis po šio pokalbio, nežinau ar verta ko tikėtis, tačiau bent keliom minutėm ir mano širdį užplūdo šiluma.
