Iš tikrųjų prirašiau tokią litaniją, kad nemaniau, jog kas skaitys Maniau sulauksiu kritikos, kad per ilgas tekstas, bet… suprantat, kai širdis pilna meilės, kitaip ir neina rašyti, neina sutrumpinti, nes atrodo visos detalės tokios svarbios, o kiek dar iš tikrųjų ir nepaminėjau visko…
Įtemptai galvoju šiomis dienomis. Galbūt reiktų pasikviesti jį vyno ir pasakyti viską, ką galvoju. Šiąnakt netgi sapnavau jį. Atrodo kas gi čia tokio sunkaus, išsakyti savo jausmus, viską kas ant širdies guli, tačiau iš kitos pusės, tai taip sunku.
Ir visgi, kalbant man sunkiau sekasi tai išreikšti negu rašant. Neatmetu tos galimybės, jog turėčiau parašyti laišką ir nunešti į susitikimo vietą, bet… jeigu tai per daug banalu? Jeigu tai atrodo juokingai? Kaip jūs manot? Ar čia man jau paranoja tiesiog, kai nežinau ir ko griebtis.
