Bendravimas mūsų nutrūko dėl ir man pačiai neaiškių priežasčių. Tiesiog, šalo, šalo ir atšalo. Dar prieš kelis metus turėjau tikrai nuostabiausią draugą. Pasikviesdavo arbatos arba tiesiog gaudavau žinutę “labas, ką tu? varom pasivažinėt dviračiais?” ir lėkdavom kur nors, kalbėdavom apie viską… arba jis bėgiodavo, o aš mindavau. turbūt niekada taip ir nepamiršiu kai keldavausi pati 6 valandą ryto, bėgiodavau, jis sužinojo, prisijungė prie manęs. Ir koks nerealus jausmas, kai matai dar tik kylančią saulę, paukšteliai čiulba, tu tiesiog mėgaujiesi ta akimirka ir žinai, kad Tavo Pirmoji meilė šalia tavęs. Ko daugiau reikėjo…
Ir pradėjęs studijuoti jis pradėjo keliauti. Visuomet man parveždavo lauktuvių, buvo toks rūpestingas. Kaip klausydavau jo pasakojimų, o dar kai pats žadėdavo tokias smagias keliones.. iš tikrųjų, manau, buvau gerokai nutolus nuo realybės, buvau kosmose, iš kurio neseniai teko grįžti, jis pats mane nuleido ant žemės lyg ignoruodamas. Iš visų valandinių pokalbių, dabar telikę tiek, kad kartą per mėnesį arba aš, arba jis man parašo tiesiog, atrodo neturėdamas ką veikti, kai lieka vienas, o mūsų pokalbis apsiriboja keliomis minutėmis.
O širdies taip paprastai nepriversi įsimylėti kito ir pamiršti jo.
