Turbūt nepaguosiu, bet pamiršti niekaip nepavyks- tai neįmanoma. Viską, ką gali padaryti, tai susitaikyti su tuo, kad viskas baigta, atleisti bei paleisti. Puikiai žinau tą jausmą, žinau ką tai reiškia. Turi pereiti kelis etapus ir kiekviename iš jų turi išvūti tiek, kiek reikia. Turi rasti jėgų gyventi. Aš tiek kartu kritau į gilią duobę, tiek kartų buvau pragare ir to skausmo negalėčiau apsakyti žodžiais. Svarbiausia, ką turi padaryti, ištrinti jį iš VISUR. Pašalinti iš facebook’o ištrinti numerį, nuotraukas, išmesti viską kas primena jį ir nebesekti JO gyvenimo! Galbūt pasakysi, kad negali, kol kas negali, tai nieko tokio, laikui praėjus sugebėsi. Turi gerai išmokti šitą pamoką, kad galėtum tapti stipresnė ir tvirtesnė. Jei tik turi galimybę, pradėk viską iš naujo, pakeisk gyv.vietą, darbą irt.t, pradėk viską nuo nulio. Mano manymu, tai pirmieji žingsniai, kuriuos turi žengti norėdama išgyti, deja, aš tai supratau pačioje pabaigoje. Svarbiausia nepasiduok, iškęsk kiekvieną ašarą, daryk tai, kas tave nubloškia kažkur kitur, tai ką tau patinka daryti, nepamiršk savęs o jei norisi, pamiršk, bet neilgam. Išjausk kiekvieną emociją, susipažink su ja ir paleisk. Jei nori klausyti liūdnų dainų- klausyk! Nori prisiminti viską iš naujo ir iš naujo- prisimink, bet atmink, kad nerasi laimės ten, kur ją praradai. Patikėk, su laiku viskas bus gerai, ne visiškai, bet bus geriau, tačiau kad ir kaip tau būtų dabar sunku, žinok, kad tu privalai tapti stipri ne tam, kad kažkam kažką įrodytum, tu turi tapti stipri ir išmintinga tam, kad žengtum paskutinį ir patį svarbiausią žibgsnį. Atėjus laikui, tu pajausi, kad tai pabaiga, kad liko paskutinis 1%, vienas žingsnis ir jis bus sunkiausias. Todėl ruoškis, išgyvenk viską, išjausk, patirsi daug nuopolių ir mažai pakilimų, bet tu išmoksi tuos pakilimus vertinti ir kai vieną dieną tu pastebėsi, kad tų pakilimų daugėja o kritimų mažėja, neatsigręžk. Tačiau jei jauti, kad vis dar negali neatsigręžt, tada atsisuk ir dar ir dar kartą žvilgtelk ten, daryk tai tiek kartų, kiek tau reikės. Žinok, kad tu atsikelsi, aš tai jau žinau, aš žinau, kad tu kaip drugelis pakilsi ir išskleisi savo sparnus, tereikia laiko. Išgirsk mane prašau, viskas tęsis tiek, kiek tau to reikės ir vieną dieną tu pasakysi AČIŪ JAM, taip JAM, nes jei ne jis, tu niekada nebūtum išsugus į tokią asmenybę, į kokią tu užaugsi. Sėkmės Tau, jei tik nori, visada gali man parašyti
