Jokių tikslų neturėdavau, jie būdavo trumpalaikiai, noriu noriu, bet ai, rytoj, nuo kitos savaitės, kito mėnesio ir t.t. Bet kai atsidūriau tokioje situacijoje, kad ryte buvau sveika, o už kelių valandų gyvybę palaikė aparatai ir buvau komoje, kad ir pati netikėjau tokiais dalykais, bet mačiau šviesą ir iš po jos pradėjau girdėti kas vyksta aplinkui, pradėjau planuotis ateitį.. Pradėjau vertinti gyvenimą, nebešvaistyti jo prie kompo ar televizoriaus
Šiuo metu ilgalaikiai planai paprasti, eiliniai – baigti studijas, susirasti darbą, išlaikyti ir puoselėti turimus santykius.
O trumpalaikiai – atsisakyti žalingų įpročių, pradėti sportuoti, susireguliuoti mitybą, vasarą aplankyti kokią nors naują šalį, užsidirbti naujam telefonui. Ir žinoma, nuolatinis tikslas būti laimingai, daryti tai, kas kelia šypseną, nors kartais atrodo, kad yra netinkama ir negalima taip elgtis
