Manau, kad geriausia yra tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti. Kai kurios keturiolikmetės būna jau protaujančios kažkiek, o kitos dar pilnos paaugliško pasiutimo.
Man pačiai auskarų vertis neleido, buvo griežtai pasakyta “kol gyveni mūsų namuose, tol nebus jokių nesąmonių”. Vos išvažiavus mokytis nutrūkau nuo pavadėlio – įsivėriau ne tik į liežuvį, bet ir į ranką. Ir ne dėl to, kad norėjau, o dėl to kad va dabar jau galiu viską. Dabar apie tai primena randai.
Pažiūrėjus iš kitos pusės, tai vaikams, kuriems viskas leidžiama irgi ne visada pasiseka anksti tapti sąmoningais žmonėmis. Kai kurie iš klaidų pasimoko, bet kai kurie pasidaro tų klaidų tokių, dėl kurių gailisi ir vėliau kaltina tėvus, kodėl nežiūrėjo.
Jokiu būdu neakcentuokit tų 18 metų. Tada jie lauks to gimtadienio kaip išprotėję, nes tai asocijuosis su “aš pats nuo šiol galėsiu priimti už save sprendimus ir niekas man negalės prieštarauti”.
Geriausia pasikalbėti, paieškoti kompromisų, pasistengti kad vaikas jus suprastų.
Bet kokiu atveju, manau kad auskarą į liežuvį vertis keturiolikmetei dar per anksti. Galima tik įsivaizduoti, kaip į ją žiūrės bendraamžiai paaugliukai.
