(anonimas) (archyvas)
Kiekvienas mano pokalbis su mama baigiasi tuo, kad apsiverkiu, nesugebu sudelioti savo minčių.. Aš nuo vaikystės atsimenu, kad mamai būdavo blogai, bet tik dėl sveikatos, bet štai, kai numirė mano močiutė, mama atrodo, kad prarado gyvenimo tikslą. Dėl nieko nebestengia.. Pirmiausia pradėjom nuo psichologo – nepadėjo, vėliau – dienos gydymo centras, ar kažkaip panašiai vadinasi – nieko, tuomet kartą išgėrė tiek vaistų, kad išvežėm į ligoninę, paguldė į Švėkšnos ligoninę – niekada nesu tokios mamos mačiusi. O dabar, kai matau, kad net tėtis verkia. Visada galvodavau, kad tėtis yra tas stiprus žmogus, kuris atlaiko viską, o dabar jau ir jis šiandien kartu su manimi verkė. Beje, tėtis kabo ant alkoholizmo liūno..
