Tai gal ir bandyk kabintis tos minties, kad mama suprastų, kaip jai buvo skaudu netekti savo mamos… Paklausk, kodėl ji dabar tai daro savo vaikams – verk, apsikabink, prasyk, maldauk, žadėk, gal kažkokia emocija “pramuš” tą jos liūdesio ir apatijos kiautą? … Prašyk, kad ATSAKYTŲ, ar supranta, kaip tau sunku netekti MAMOS, kad JI yra tavo mama… O gal knygą skaitykite kartu, pasisiūlyk paskaityti, gal ims kalbėti, gal suvoks, jog nėra vieniša. Nežinau, kas darosi žmonėms ,kurių depresija pasiekia tokią stadiją, sunku ką patarti. Galų gale pasakyk, kad kreipeisi čia, į svetimas merginas ir moteris, kad nori jai padėti, kad daugyvbė merginų siūlo patarimus, rūpinasi ir apgailestauja. Pasakyk, kad MAMA taip negali elgtis, kad ji TURI būti su vaikais, jais rūpintis, mylėti ir dėl jų kovoti, jei reikia NETGI SU SAVIMI pačia… Antra vertus, žinau, kaip atrodo tas abejingas žvilgsnis…
