Oho. Nesusilaikiau nepakomentavus jūsų pasisakymo. Tokia jau ir “draugė” buvote. Nuoširdžiai užjaučiu tą buvusią jūsų draugę. Negaliu pakęsti žmonių, kurie būna kartu tik tada, kai viskas klostosi gerai,o va kai atsiranda sunkumų, žmogui blogai, tai paima ir nusiplauna rankas, nes matai atsibodo jos bloga nuotaika. )))) vietoj to, kadbūtumėt kartu, palaikytumėt ir padėtumėt parodyti žmogui,kad iš tiesų gyvenimas gali būti mielas. Taip pyktis suėmė… Beprotiškai.. Pati turėjau drauge, kuri sirgo ir žudytis bandė dažnai.. Daug problemų su ja buvo, bet kažkaip man nepohuj ant žmonių jei matau,kad jiems labai blogai nors ji ir nebuvo ta iš geriausių mano draugių, vis tiek nepalikau jos niekad,kai ji skendo ašarose ir nevilty, kai pyko ant viso pasaulio. Va dėl to ir pyksta ,dėl tokių žmonių kaip Jūs. Kurie būna kartu tik tada, kai smagu,linksma,gera ,o kai blogai tai pamažu pasišalina. Kartais reikia galvoti ir apie kitus,o ne tik apie SAVE. Galėjot būti jos draugė iki galo ir kad ir kokie sunkumai iškiltu vis tiek būti šalia, nes galbūt jai buvot viltis , PAGALBOS ŠAUKSMAS. Bent jau nedrįstumėt viešai užsiminti apie tai,kaip’ baigėsi draugystė su depresija sergančia drauge,nes nusibodo jos bloga nuotaika’Nes net bjauru skaityt ir IŠVIS ‘suprantu,kad čia mama,o ne drauge su kuria galima nutraukti draugyste’ bled kas čia per abejingumas ir kodėl žmonėms atrodo,kad lengviausia yra viską nutraukti, tiesiog pabėgti nuo tų, kurie kenčia užuot ištiesus pagalbos ranką..
