oi….kaip ziauru. stiprybes tau! mano tecio panasi situacija. ne karta yra gulejes ligoninese, bet tik tiek, kad jis nepriprazista savo ligos, tai as jau susitaikiau su tuo, kad nebera zmogaus. kiek nervu istampyta per ji ir priverkta…gal skambes ziauriai – bet stenkis po biski atsiriboti nuo seimos, nenorek pakeisti mamos, nes kartais reikia susitaikyti su nepakeiciamais dalykais…tu nori, kad ji pasveiktu, kad viskas butu gerai, kad ji butu normalus zmogus, bet kiek energijos tam iseikvoji, ir turbut viliesi tikiesi kiekviena diena, kad jai bus geriau. cia labai sudetinga situacija. patikek… as taip 8 metus jau kovoju, tikiuosi, kad bus geriau kiekviena diena, bet yra tik blogiau, todel jau baigiu susitaikyti su tuo ir pamirsti tiesiog. gyventi savo gyvenima. gyvenimas yra ziaurus ir tiek. ne visi vaikai uzauga laimingose seimose. kaip sakant, kiekvienam musu duotas toks gyvenimas, kokio reikejo mums. gal kitam gyvenime bus kitaip. o dabar – yra kaip yra.
