Prieš kokius 6 ar 7 metus, su klasioku grįždami iš mokyklos nusprendėm dar neit namo, o pasisėdėt ant pievutės, kur visi draugai rinkdavos, tai taip gavos, kad po valandos ėjau namo. Ir kaip tik netoli namų sutikau tokį pažįstamą, kurio gal porą metų buvau nemačius. Jis man sako “Palauk, dar neik namo, pakalbam” Kažkaip pasitikėjau, vis tiek, pažįstamas žmogus, galvoju… Na ir pradėjo jis man pasakot “Manęs ieško policija, už tai, kad apvogiau butus, slepiuosi ten ir ten..” Išpasakojo visą savo istoriją, su visom smulkmenom, kur slepias ir pan. Kažkaip nenustebau, nes žinojau, kad turi bėdų su policija, iš anksčiau.
Tuomet išsitraukiau telefoną, rašau žinutę…ir man kažkokia tokia nuojauta…Suspaudžiau rankose telefoną, jis griebė už jo, aš suspaudžiau ir spyriau jam į koją, jis man gerokai smogė į veidą, atėmė telefoną ir pabėgo. Buvau pasimetusi, nuėjau namo, mama iškvietė policiją, papasakojau viską ką jis pasakojo, kur slepiasi ir pan. Policija labai dėkojo, nes sakė, kad senai jo jau ieško. Tai tą pačią dieną ir rado Telefonas buvo parduotas, po teismo jo įtėviai grąžino pinigus (įtėviai, tai jo mamos sesuo su vyru, nes jo tėvai mirę, o šie įsivaikino).Dar ,tiesa, abdukciją buvau išsiėmusi, bet tikrai gaila buvo įtėvių, todėl atsiėmiau kaltinimus.
Tiesa, teismo metu dar buvo vienas, iš kurio atėmė telefoną, berniukas.
O šiaip, per teismą kartojo, kad gailisi, jog su manim taip pasielgė. (Vis gi kelis metus atgal, prašė mano meilės ) Likimo ironija…
