Nors dėl progresuojančios ligos sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje, jaučiu kad man gyvenime labai sekasi. Buvo daug atvejų, kada galvojau: “O Dieve, dabar tai bus blogai, prisidirbau” bet viskas išsispręsdavo puikiai
Pvz.: Pramiegojau žadintuvą bakalauro gynimo dieną 2-3val, bet spėjau atvažiuoti prieš pat pakviečiant mane pristattinėti. Komisijoj buvo likęs tik vienas dėstytojas, kuris galėjo mano darbą vertinti, ir po mano pristatymo važiavo į konferenciją Taline.
Buvo kelios situacijos vairuojant, kai vos vos išvengiau rimtesnio įvykio.
Atrodo net nereikia man ieškotis, nei darbo, nei veiklos, įdomesnių projektų, stovyklų, viskas kažkaip savaime pas mane ateina
Gailiuosi tik to, kad kartais per daug tinginiauju. Galėčiau daug daugiau pasiekti, jeigu tiek nežiūrėčiau serialų, nesėdėčiau prie kompo
