Kažkaip pritariu…. Aš šiaip esu labai daug galvojantis žmogus, mėgstu analizuoti aplinką, vertinti veiksmus, poelgius, jei negražus poelgis, ieškau paaiškinimo, o ne stengiuosi iškart vadovautis emocijomis ir šaukti, pykti. Tas pats ir su artimojo elgesiu, na, tiesiog yra dalykų, kurie man labai patinka ir ne tik kelia geras emocijas, bet tada pagalvoju, kad džiaugiuosi, kad mano žmogus taip elgiasi, taip daro, ir kad visa ta puokštė gerų savybių mane labai džiugina.
Patinka man, kad jis myli vaikus, nors mums dar toli iki jų, bet žinau, kad jis bus tobulas tėtis. Myli gyvūnus. Nori, kad visada atvirai kalbėtumėmės, neslėptume vienas nuo kito nieko. Net jei bloga nuotaika, nesiseka, niekad neišsilieja ant manęs, nors viduje net sunku įsivaizduoti, ką išgyvena.
Esu truputį šaltesnė nei jis, tai man kartais liūdna, kad nesugebu perlipti per save ir kartais parodyti visos tos meilės, kurią jaučiu. :/
