Aš tai myliu savo vaikiną už tai, kad jis tooooks, nu toooks
Myliu jį, nes jis labai drąsus, komunikabilus, todėl lengvai ras kalbą ir su jaunu ir su senu. Gali kalbėti be sustojimo, apie bet ką, kas man labai patinka. Taip pat myliu, nes jis turi humoro jausmą, sugeba mane prajuokinti. Nes su vaikinu, kuris nesupranta mano juokų ir pats negali pajuokauti – aš nebūčiau. Ir jis rūpinasi manim. Visada paklausia kaip sekėsi darbe, kaip jaučiuosi. Jeigu pasakau, kad va, turbūt sirgsiu, tai atskaito didžiausia moralą maždaug: “tai ir toliau vaikščiok nuoga..” Myliu, nes jis žiauriai mielas. Visa išklausys, visada patars, visada pasirūpins. Myliu, nes ir prie draugų jis toks geras. Visada pakvies šokti, pasiūlys kokio maisto (o gal nedrįstu įsidėt ). Myliu jį, nes jis visur stengsis eiti kartu. Nesvarbu ar į polikliniką, ar į parduotuvę. Myliu, nes kai susipykstam, jis visada nusileidžia ir taikosi pirmas, nes puikiai žino, kad aš galiu tylėti po kelias dienas… Ir toks banaliausias dalykas – myliu jį, nes jis gražiai rengiasi ir yra labai gražus Jis toks vyriškas. O tas balsas…
O jis kodėl mane myli? Nes leidžiu jam išeiti su draugais pažaisti pokerio, padarau jam valgyti, parvežu namo iš draugų, nesvarbu kelinta valanda nakties bus. Juo rūpinuosi, išklausau kaip jam sekėsi (nors patikėkit, tai LABAI neįdomu), išklausau viską kas susiję su jo hobiu (o tai dar neįdomiau) Padarau jam masažą, žiūriu jo mėgstamus filmus kartu su juo, apkerpu jį Klausau kaip jis tragiškai dainuoja, perku jam jo mėgstamiausią fantą ir taip toliau ir taip toliau.. Tiesiog tokie paprasti dalykai, man įrodo meilę.
