O taip, gan daznas atvejis, kai vienas is poros nariu draugyste supranta kaip kazkoki tapima vienu. Jei tu ten, as irgi ten, jei tu eini, as irgi einu, sergi, tai as irgi pabusiu namie.
Na gi ne, antros puses turejimas tik papildo, o ne pakeicia.
Net esu skaiciusi psichologo (ar psichoterapiauto, nepamenu) straipsni, kuriame labai isidemejau fraze “tu turi buti laimingas pats sau vienas, o su juo – tik dar laimingesnis. jei nebusi laiminga(s) budamas vienas, uzsiimdamas sava veikla, issunksi savo partneri, nes is jo vampyriskai trauksi teigiamas emocijas ir nieko neduosi atgal”. Visiskai tam pritariu. Deja mazai kas tai supranta.
Pabandykit pasisneketi, sakykit, ka jauciat, ar rupi ir kiek, bet pabrezkit, kad sitoks nuolatinis buvimas vien tik su juo juk gali kiek varginti, nes visgi iki susipazistant turejot savo gyvenima, savo uzsiemimus, draugus, o dabar jau nelabai atrandate tam laiko, bet norit. Sakykit, kad nenorit pasikeisti vien todel, nes atradote simpatija, nes dar ir imsite jausti tustuma del savo pomgiu/draugu stygiaus, ir vaikinui jus nustosite patikti butent del sios priezasties. Juk pazino jus tokia, kai buvote visiskai nevarzoma, tegul tokia ir palieka, tik priedo (o ne vietoj to) vaikinas, kad dar geriau butu, kad dar laimingesne butumet, o ne ismainytumet savo asmenini gyvenima i ji.
Sitaip pasisavina zmogu, o veliau sako “pasikeitei tu, kazkokia nuvargusi, irzli”. Na ko noret, kai savo megiama veikla tenka aukoti, jau nelabai tas pats zmogus, kaip is pradziu. Labai svarbu tureti asmenines erdves, buvimo su savimi, savo draugais, pomegiais.
