(nežinomas) (archyvas)
Noriu pasidalinti savo asmenine patirtimi. Turėjau vaikina virš 3 metų – jis mane be galo mylėjo, o aš… Atrodė, kad myliu, bet ne taip stipriai kaip jis. Ir pastoviai dvejodavau, abejodavau, ar čia tikrai meilė. Maniau, kad turbūt tokia ta mano meilė ir aš išprotėjus (kaip pvz mano draugės) niekada nebūsiu. Tai ka, išsiskyrėme. Po metų sutikau žmogų ir supratau, kas yra tikra meilė. Net nemoku paaiškinti kaip kitaip viskas yra. JOKIŲ dvejonių neliko. Nesu priplaukus menininkė, bet suprantu dabar Marcinkevičiaus šiuos žodžius “Nes meilė – kaip vynas. Lengva. Gera. Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėr”
