Turiu 2 vaikučius, kai tokio amžiaus buvo dukrytė, turėjome panašių problemų. Tik jos kildavo namuose dažniausiai. Mus siuntė gydytoja pas poliklinikos psichologę ar neurologę, bet ji man pasirodė tarybinių laikų moterėlė, kuri paaiškino, kad vaikui reikia viską leisti, nedrausminti ir konfliktai išsispręs. Man toks būdas pasirodė nenormalus ir kreipausi į neurologę privačiai (Vaiko raidos centre), pagal rekomendaciją, kad “užvestų ant kelio”. Ji labai patiko man, patarimų davė įvairių, visiškai paneigė ankstesnės gydytojos rekomendacijas. Palinkėjo daug kantrybės, o vienintelė kova su ožiais – jų ignoravimas, tiek viešoje vietoje, tiek namuose. Vaikas pamato, kad rezultatų isterija neduoda – ir po kurio laiko tai liaujasi. Svarbu elgtis atkakliai, be jokių išimčių (nes neveiks) ir NEKREIPTI DĖMESIO Į APLINKINIŲ REAKCIJĄ. Draugiškai paprašykit nesikišti, mano vaikas – aš ir auklėju. Siprybės jums
