(nežinomas) (archyvas)
Vaikinai to kartais nesupranta. Jiems reikia tiesiai šviesiai sakyt “Man trūksta dėmesio, pabūk su manim”, “Labai norėčiau, kad kartu išeitume pasivaikščioti, toks geras oras”. Vis šis tas. Bandėt tokiu būdų “prašytis” pagalbos? Kas nesusidūrę, tam sunku suprasti, kad žmogui iš tikrųjų sunku, o ne tik šiaip išsidirbinėja iš nieko neveikimo. Kaip konkrečiai įsivaizduojat jo pagalbą?
