Aš esu prasirgęs klinikine depresiją, turėjęs nerimo sutrikimų(dar kartais pasitaiko), panikos atakų. Iš jo pusės žiūrint galiu pasakyt ,kad jis tiesiog net nenutuokia kas tai per ligos, gali ką nori sakyt, daryt, neprasirgęs nesuvoks niekaip. Depresija didžiausias psichologines, emocines kančias žmogui sukelianti liga, daugiau nei vėžys ir t.t. Praktiškai visos savižudybės yra kilę iš depresijos. Beabejo kad jo netenkina jog tu sergi depresija, juk nejis serga. Todėl pagalvok, kad ir jam sunku tave suprasti, pajusti, ką tu išgyveni. Žinoti kaip tokioje sitoacijoje elgtis ir ką daryti.
Tau siūlyčiau daugiau koncentruotis ties savo sveikimu, o ne galvojimu kas bus poto ar ko nebus. Kai pasveiksi ir jau sveikstant viskas atsistos į savo vietas. Dabartinės tavo mintys dar tikrai 100% nėra objektyvios, jos sergant būna iškreiptos. Tad ši sitoacija nebūtinai yra tokia tamsi kaip tu ją matai. Depresija eina bangelėm šiandien tamsu rytoj šviesu, tamsiau, šviesiau..
Depresijoje labai didelę dalį žaidžia biologija, nors dauguma mano priešingai. Organizme trūksta seratonino, dopomino ir t.t. O šitie nuo pasivaikščiojimų neatsistato.. Iš nereceptinių vaistų gali nusipirkt tablečių kuriose šitų medžiagų tiek kiek drambliui puodelyje vandens. Tad pirmu taikiniu pas psichologą ar psichiatrą. Diagnuozuos ligą, skirs gydymą, nes sekantis išlipimas iš lovos gali į labai tamsias vietas nuklaidint.. Man asmeniškai psichoterapija + vaistai, puikiai padėjo.
p.s nutuokiu, kad čia tikra depresija nelabai kas esat sirgusios
