Nežinau, iš ko nusprendėte, kad nesigydau. Vartoju antidepresantus, tiesa, dar nelabai seniai, karts nuo karto apsilankau privačioje klinikoje.
Suprantu ir savo vaikiną. Jis visgi norėtų santykiuose rasti džiaugsmo ir pozityvo. Manau, kad norėdamas tikrai rastų, nes nesu palūžusi, į ateitį ir aplinkinį pasaulį žiūriu gana šviesiai. Bet jį gąsdina mano emocinis nepastovumas ir nežinojimas, kaip jausiuosi mums susitikus. Jis dažnai užsisklendžia, tarsi privengia manęs, stengiasi užsimiršti įvairioje veikloje, o mane tai skaudina, nes be jo nelabai ką daugiau turiu ir jaučiuosi vieniša. Matyt, per daug vilčių sudedu į vieną žmogų.
@eletthi , suprantu, ką sakote. Labai norėčiau, kad galėčiau pasveikti taip vien iš savęs. Bet laikas eina ir matau, kad, neturint jokios atramos, man tik blogėja. Šeimos paramos neturiu, santykiai su draugais pamažu nutrūksta, vaikinas norom nenorom atitolęs, tad esu pasaulyje gana vieniša. Vis kapanojuosi kapanojuosi, o atrodo, kad stoviu vietoje ar net blogėja. Be to, su vaikinu mūsų santykiai labai artimi, yra ar buvo, dėl to labai sunku jį paleisti ir likti vienai su savo liga…
