@just.yuuste , taip, aš labai dažnai esu ta pusė, kuri inicijuoja susitikimus, vis numetu kokį “namioką”, kad man trūksta dėmesio ar palepinimo, kokį jis man rodydavo anksčiau. Tačiau man jau pabodo tarsi tempti jį iš kiauto. Norėčiau, kad vaikinas rodytų iniciatyvą ir norą mane pamatyti. Norėčiau, kad jis būtų stiprus, kai aš esu silpna, bet jis sako, kad neturi tiek jėgų. Jis nori, kad į jo pastangas (kurių, mano manymu, deda mažai, o jo manymu, deda daug) galėčiau jam atsakyti taip pat. O aš šiuo gyvenimo metu nepajėgiu jam atsilyginti taip, kaip jis norėtų ir yra nusipelnęs, nes neužtenka fizinių ir emocinių jėgų.
@gytismm , tikrai taip, pasakiau viską. Ir jis man pasakė daug dalykų, kuriuos stengiuosi perteikti čia. Tačiau jokių išvadų mums nepavyksta prieiti. Tikrai nenorime skirtis, bet panašu, kad vienas iš kito reikalaujame dalykų, kurių negalime vienas kitam duoti: aš iš jo noriu tvirtumo, stiprybės ir didelio atsidavimo, o jis iš manęs džiaugsmo, jėgų, gebėjimo jam kažkaip atsilyginti už tai, kad jam su manimi sunku. Bet kuo man jam atsilyginti? Turbūt švelnumu, rūpestingumu, gerėjančia savo būsena. Bet čia ir bėda, kad dėl depresijos jaučiu labai labai minimaliai jausmų, taip pat švelnumo ir rūpestingumo, o ta mano būsena, atrodo, kad niekaip negerėja.
