Ievute, puikiai tave suprantu. Dekui dievui, siuo metu su manim visiskai kitoks vyras, bet kazkada turejau toki, kuris atsisakydavo dirbti, gere ir dar prie viso to, musdavo. Cia daug tikrai nepatarsi, tiesiog manau reiktu viena diena pareiksti tiesiai kad tokiu elgiasiu jis sutryps visa likusia tavo sirdutej meile ir tu rasi jegu savyje kad palikti ji, kad turetu susimastyti senu seniausiai, kad liks be nieko-be savo moters, be vaiku ir be jokio supratimo is draugu ir artimuju puses. Nors, manau, kad su vyrais isvis kalbos mazai padeda. Tik radikalus veiksmai. Deje, nezinau jusu seimos ypatumu, todel negaliu nieko konkretaus siulyt. Bet zinau kaip pasielgciau, jei kiltu mano seimoje tokia problema. Kadangi niekad nekenciu jokiu silpnybiu, visada elgiuos radikaliai. Gal tavasis priprato kad tu viska kenti, atleidi? Tai jau tavo kalte(nepyk, bet daugelis moterys ilgus metus laiko viska savyje, o vyrai pripranta prie to ir visos keliamos mumis pretenzijos atrodo kliedesiais ir “isterika”, bet galetum viena karta pareiksti, kad esi TIK moterys, o ne arklys, ir kad tavo kantrybe tuoj sprogs, jei jis nesiims veiksmu.
O del meniskos sielos…Cia nusikalbejimai. Taip pat esu menininke. bet kilus reikalui, ejau ir dirbau juoda darba. Ir man tai patiko. Nes mane tai dare stipresne.
Tik vyru kitas mastymas-jie bijo pasizeminti visuomenes akyse.
