Kaip ir kazkuri nare jau paminejo, taip ir mano situacijoje tai pasireiske dideliu “uzimtumu”, darbas darbas darbas, atsirado daug iskvietimu i kitus miestus. Darbas niekad laiku nesibaigdavo. Kad ir kaip pasipuostum net demesio neatkreips. “Issikraudavo” telefonas dienai. Gaila, kad visus tuos kelis metus save paranojike vadinau. Kol viena diena paskambino man, pries valentino diena, pasake kad i kita Lietuvos gala isvaziavo ir nezino kada gris, o po valandos tiesiai man pries akis parkavosi masina su blonde salia prie akropolio. Palaukiau kol priparkuos, priejau, pabeldziau i langa, pamojavau ir nuejau. Pasivyt sugebejo tik tada kai jo padruske i tulika nuejo ir isvis zinoma eilini karta viska ne taip supratau, na zinot panos kaip jie teisinasi. Praeidama per ta pati akropoli maciau kaip jie vakarieniauja. O jis tuo pat metu man rase kad ja paveze iki akropolio ir ju keliai issiskyre, nors neesme, kad tuo metu turejo but kitam Lietuvos gale turbut nereikia aiskint kaip jauciausi kelis metus praleidus su tuo zmogum. Bet dabar dekoju, kad ta vakara pamaciau tai, ka pamaciau, atvere akis.
