Puikiai tave suprantu ir tavo begalinį skausmą. Mane patį paliko po 5 metų draugystės, po visokiausių pažadų dėl ateities…gyvenimo…atrodė žemė slysta iš po kojų. Išeidama ji manyje paliko kažkokią tuštumą, tarsi išplėšė kažką. Pirmosios savaitės buvo tragiškos, maniau perdegsiu nuo to skausmo, o dar visokie košmarai. Viską dar pasunkino, kad ji man buvo pirmoji ir visa širdim tikėjausi, kad ir paskutinė. Kaip ir kažkas minėjo, reikia vadovautis ta mintim, jog jei myli – paleisk. Dabar jau praėjo šiek tiek daugiau nei 3 mėnesiai, stengiuosi blokuot kiekvieną net ir pačią menkiausia mintį apie ją, bet ko jau ko, sapnų betkokiu atveju neužblokuosi. Kadangi jau praėjo kažkiek laiko ir susitaikiau jog esu vienas, tas skausmas taip pat nebėra toks aštrus koks buvo. Tiesiog… tiesiog turi tai išgyvent… Tas skausmas gal virs net ir pykčiu, tačiau ir jį turi slopint, kadangi tas žmogus, kuris išėjo nėra kaltas jog nori jaustis laimingu… Nieko konkretaus gal patart ir negaliu, bet bandyk blokuot kiekvieną mintį, prisiminimą apie jį ir stenkis save nuteikinėt jog viskas bus geriau, net ir jei atrodys jog visas gyvenimas kažkoks tuščias. Kas be ko nebijok pasakotis, išliek savo jausmus artimiesiems, draugams ar net čia, tai padeda… Laikykis
