Aha, tai štai aš ir pasisakysiu. Žodžiu, kiek mane artimieji ėdė (tėvai, sesė) kad blablabla ką tu čia susidėjai su diedu, kuris normalaus darbo neturi, kaip tu gyvensi, ubagais išeisi… Ta prasme – jie visi to seno ”sukirpimo”, kad ”reikia valdišką darbą dirbt., turėt viršininką ant galvos, stabilią algą kas mėnesį”. Ir – ”kad vyras parneštų pinigus namo ir atiduotų žmonai”. Ok, surizikavau Mano vyriškis dirba sau, pradžia buvo sunki, bet meilė buvo begalinė ir dabar mėgaujamės rezultatais. Vyriškis ir man gerai paspardė į šikną, kad ir tu, motin, užsiimk savo verslu. Ir vėl prasidėjo iš mano artimųjų pusės – ”š.. bus, iš tavo verslo nieko gero, pamatysi, kaip keliais atšliauši pagalbos prašyt”. Nieko panašaus – gyvenu ir mėgaujuosi. Nesakau, kad uždirbu milijonus – pradžia irgi gan sunki, bet aš LAISVA, pošimts. Abu su vyru laisvi, abu galim planuoti atostogas, kada panorėję, abu norim-tingim, galim pasiimt išeiginę kada sumąstę ir nesijaust nė prieš nieką kalti… O artimieji vis dar trina rankas – o gal va pagaliau susimaus, gal galėsim pasakyt ”ar nesakiau, kad š… gausis”. Tikiuosi, nesulauks tos šventės
