Ai, žmonės kai kuriose vietose priburia daugiau nei reikia, o ten, kur iš tikro vyksta ir kaip vyksta, net neįsivaizduoja. Kai dar stojau į medkę man būrė, kad be šansų, tik dėdžių ir tetų vaikeliai praeina. Baisiausia, kad ne tik kaimo bobutės taip kalbėjo, bet ir tėvai. Nieko kito nerašiau, stojau ir įstojau į vf. Kai nuo pirmų kursų pasakiau, kur rezidentūrą planuoju, vėl visi pirštais sukiojo, aiškino, kad be šansų, viskas užsakyta, net ir patys studentai. Stojau, įstojau. Aišku, šiuo metu esu klane. Taip, saviem vietų sukuria, kiek reikia. Taip, tėvukai vaikelius jau nuo ankstyvo amžiaus mokina įgūdžių, perteikia praktikines žinias, kai tu tuos įgūdžius pradedi įgyti tik nuo rezidentūros. Taip, savo vaikelius prirašo prie straipsnių, mokslinių darbų, tad daug lengviau surenkami bonusai. Nebūtinai jie lepšiai ar idiotai. Prastumia į tarptautines konferencijas nuo pirmų rezidentūros metų, kai tu negauni tam finansavimo. Kai tėvai mokina savo vaikelius praktikos, kažkam tenka kompensuoti popierinių darbų perteklių. Taip sakant, jei kažką mokina labiau, kažkas turi likti apmokintas mažiau. Paprašo kolegų, kad cikluose prižiūrėtų, praktikos negailėtų. Visi likę daro tai, ko nespėja ar nebaigia pirmieji. Kai oficialiai pasakyta, kad doktorantūra eina tik po rezidentūros, tėvelių vaikeliai pirmais rezidentūros metais priimami ir į doktorantūros vietą. Tai galioja tiek LSMU, tiek VU.
Standartiniai klausimai rezidentūroje: tai kurioje ligoninėje tavo tėvai dirba?; tėvukas gal X specialybės? O tai gal tada mama gydytoja?
Vienas smagesnių pamintijimų, pasakius, kad giminėj medikų nėra ir įvardijus paprastas tėvų specialybes – “O tai kodėl tada Jūs ne taksistė, kasininkė ar traktoristė?” ir “Durna Jūs, kad čia įstojote, vietos Jums čia nėra”.
