O tai kaip mano požiūris gali būti kitoks, jei metai bėga, o aš kaip viena, taip viena? Kiek mėginau su visokiais vaikinais draugauti, vis kažkas užkliūdavo-tai geriantis, tai agresyvus, tai tokio bukumo, kad pasišnekėt nėra apie ką, tai žemo ūgio. Nė karto nepasitaikė tikrai vertas dėmesio. O jei metams einant nieko neišeina susirasti, tai jausmai būna nebesvarbu. Mano draugės jau kuris laikas arba ilgai draugauja, arba teka. Bet jos turėjo iš ko rinktis, aš ne. Mano mama irgi-užuot užjautusi, sako, kad jei jau lemta senmerge būti, tai ir būsiu. Bet aš nenoriu, aš noriu šeimos, vaikelio… Na, nejaugi sunku suprasti, kodėl aš taip desperatiškai siekiu būti kieno nors mergina? Ar bus laikas ieškotis vaikino, kai man bus per 40-imt, ar tada laikas gimdyti vaikus? Mums duota abai nedaug to laiko sukurt šeimą, o maniškis tuoj ims tiksėt mano nenaudai, nes jau nuo 25 metų antros pusės pasirinkimo galimybės mažėja…
