Tai ką ir sakiau,kad jis abejoja ar čia TOKS santykis. Kiekvienas santykis su kitu žmogum savotiškas ir kartais tiesiog abejoji ar čia jau mano žmogus, ar čia tie jausmai, pats pasimeti, reikia it pasitirkint. Manau čia dvigubai jis nori ir laisvės (išeit su draugais kada nori, bendraut su kitom merginom, negalvot už du) ir tikrai nežinojimas ar čia jau ta meilė dėl kurios visi nori būt likusį gyvenimą kartu. Tai jam aiškiai reikia dar subręsti meilei su įsipareigojimais,jis jau turi būti tam pasiruošęs. Kiti mano,kad būna taip,jog kai pamilsti žmogų(surandi savąjį),nepaisant to,kad norėjai laisvės,pradedi jos nebenorėt. Asmeniškai, netikiu tokiu ‘nukrito meilė iš dangaus’. Tiksliau tikiu, bet kuriam laikui?
Aš tai kaip tik turiu draugę jau metuose,kuri visad pasimetus ir nežino ar čia jau tas žmogus, ar čia ta jau meilė. Niekaip dėl nieko neapsisprendžia kaip suprantu kitos sakytų ‘kai myli tai žinai’ arba ‘kai tavo žmogus tai žinai’. O tai taip išeina kad ji niekaip nemyli ir jos vienintelio nėra? O gal šaknys žmogaus įsitikinimuose-nesubrendime?
